Supratimas ir tikėjimas

Supratimas yra sukimasis tame, kas žinoma. Tikėjimas yra judėjimas nepažintame.

Supratimas yra kartojimas. Tikėjimas yra tyrinėjimas.

Supratimas yra formalumas. Tikėjimas yra nuotykis.

Jie yra visiškai priešingi, tačiau gyvenimo sudėtinė dalis.

Neturėti tikėjimo savaime yra nelaimė; tikėjimas iš karto suteikia komfortą. Tuo tarpu, kai priežastingumas išlaiko tave sveiko proto ir įsižeminusį, joks stebuklas negali įvykti be tikėjimo. Tikėjimas nuveda tave už apribojimų. Tikėjime tu gali peržengti gamtos dėsnius, bet jis turi būti tyras. Tikėjimas yra anapus supratimo, tačiau tau reikia tikėti savo paties protavimu! Tikėjimas ir protas negali egzistuoti vienas be kito. Kiekviena priežastis remiasi kokiu nors tikėjimu. Kai priežastingumas ar tikėjimas sugriūna, vyrauja sumišimas ir chaosas, kurie dažnai yra žingsnis augimui.

Yra dvi tikėjimo rūšys. Tikėjimas iš baimės, godumo ir nesaugumo; ir tikėjimas gimęs iš meilės kaip tikėjimas tarp mamos ir vaiko, Meistro ir mokinio. Tuo tarpu tikėjimas iš meilės negali būti sulaužytas, tikėjimas iš baimės ir godumo svyruoja.

Ateisto pagrindas yra supratimas, o tikinčiojjo tikėjimas. Tikintysis naudoja Dievą kaip draudimą! Jis galvoja, kad yra ypatingas. Dievo akyse nėra "mano" ir "kitų"; visi yra vienodi. Ateistas viskam randa priežastį, kad jo akys išliktų užsimerkę tikrovei. Mirtis sudrebina juos abu! Kai kas nors artimas miršta, ateisto akys atsimerkia, ir tikinčiojo tikėjimas palūžta. Tik Jogas - išminčius - išlieka tvirtas. Nes tas asmuo peržengė ir supratimą, ir tikėjimą.

Tau reikia pusiausvyros tarp tikėjimo ir priežasties.