Yra du polinkiai mumyse: vienas yra imti, ir kitas yra duoti. Ką vertinga pastebėti, tai kurią vertybių sistemą mes diegiame savo vaikams.
Jei jie dvejoja paimti ar paprašyti, tada tai yra gerų vertybių požymis. Bet jei jie dvejoja duoti, tada yra kažkas negerai.
Yra geras požymis, kai žmonės dvejoja ištiesti ranką imti. Bet jei žmonės dvejoja ištiesti rankas padėti, tada mums reikia pakeisti visuomenės kryptį.
Jei vaikas yra satvinis, jis visada stengiasi dalintis savo daiktais su kiekvienu. Bet jei vaikas yra radžastinis, tada jis bando paimti daiktus iš visų.
Mes turime įskiepyti davimo ir dalijimosi vertę vaikuose; laimė yra duoti ir dalintis, ir dvejonė imti. Jie turėtų jausti dvejonę ištiesti rankas ir prašyti.
Yra žmonių, kurie turi pakankamai, tačiau jie vis prašo daugiau. Tai labai keista.
Todėl, kai yra nuostata duoti ir dvejonė imti ar prašyti, tada gyvenimo kryptis pasiekė pakylėtą lygį.
Jei yra dvejonė duoti, ir nėra gėdos imti, tada tai yra palyginus žemas būties lygis. Ir yra žmonių, kurie net eina į kraštutinumus kabintis, griebti ir užgrobti, kas yra net dar žemesnis būties lygis.
Dabar šiame pasaulyje yra dvi žmonių rūšys, ir visokiausių dalykų nutinka. Todėl mes privalome nelaikyti nei vieno kaltu. Svarbi žinia, kad mes privalome nustatyti kitiems pavyzdį ir neversti jų jaustis kaltais.
