Palaimos negalima suprasti, ir ypač sunku ją pasiekti. Po daugelio gyvenimų pagaliau pasieki palaimą, tačiau kartą pasiekus - dar sunkiau ją prarasti. Visa, ko ieškai savo gyvenime, yra palaima, toji dieviška jungtis su savo ištakomis. Visa kita pasaulyje atitraukia tave nuo šio tikslo. Milijonai dalykų įvairiausiais būdais atitraukia tave nuo tikslo. tiek daug nesuprantamų, nepaaiškinamų būdų, trukdančių pareiti namo.
Troškimai ir antipatijos palaiko proto gyvybę. Tik mirus protui, išaušta palima. Palaima yra visų dievybi, visų devas buveinė. Palaima suprantama ir puoselėjama tik šiame žmogaus kūne. Todėl daug prarandi, jeigu gyvendamas žmogaus gyvenimą ir pažindamas šį dvasinį kelią, šito vis dar nesuvoki. Dėl troškimų ir antipatijos tampi kietaširdžiu. Nėra prasmės šiurkščiai elgtis, jeigu širdis kieta. Galima priimti nemandagų tavo elgesį, tačiau ne šiurkščią širdį. Pasauliui nerūpi, koks tavo vidus. Jis mato tik tavo elgesį. Tačiau Dieviškumui nerūpi tavo išorė. Jis žvelgia tik vidun. Niekuomet neleisk širdyje apsigyventi net mažiausiai antipatijai ar troškimui. Tegul širdis išlieka gaivi, minkšta ir kvapni kaip rožė.
Tai tik iliuzija, kai tu ko nors nemėgsti. Dėl to tampi storžieviu, o tam storžieviškumui išnykti prireikia daug laiko. Troškimai ir antipatijos - tai spąstai, neleidžiantys tau rasti lobio.
Šiame materialiame pasaulyje niekas negali suteikti pasitenkinimo. Protas, ieškodamas pasitenkinimo išorėje, tampa dar labiau nepatenkintas. Nepasitenkinimas auga, skundai ir negatyvumas bukina protą (smegenis), užtemdo sąmoningumą (aurą), ir formuoja neigiamos energijos debesį. Kai blogis pasiekia aukščiausiąjį tašką, jis sprogsta kaip perpildytas balionas ir sugrįžta į Dieviškumą.
Niekuomet nepabėgsi nuo Dieviškumo - ar eitum ilgu negatyvumo keliu, ar priartėtum per trumpą pozityvų akimirksnį. Kai Dieviškumas išaušta, įvyksta perėjimas iš melo į tiesą, iš tamsos į šviesą, iš apatijos, inertiškos materijos į žėrinčią dvasią. Kai širdis kieta, nėra juoko. Tu negali patirti malonumo.
