Vieną dieną vienas Svamis, kuris turi labai didelę odontologijos kolegiją, atvėjo į mūsų Ašramą. Jis pasakė, kad jam skubiai reikia 150 000 rupijų, ir jis grąžins jas per dvi savaites. Aš jaučiau, kad kadangi jam reikėjo skubiai kokiam tai darbui, galbūt šventyklai ar kažkam kitam, mes privalome duoti, ir todėl mes davėme jam. Praėjo šeši metai, bet jis negrąžino pinigų.
Pasakiau: "O! Tai yra klausimas, kurį reikia išspręsti."
Pasakiau jam: "Svamidži, jei būtum paprašęs padovanoti, mes būtume tau davę kaip dovaną. Bet tu paprašei paskolos. Todėl dabar tu turi ją grąžinti."
Aš tai padariau, nes nenorėjau, kad Svamį vaidintų apgaviku. Kadangi yra keli sąžiningi Svamiai šiame pasaulyje. Ir šį Svamį reikia pamokyti.
Aš liepiau savo žmonėms nepasiduoti. Belsti į jo duris kiekvieną dieną, kol jis grąžins. Kodėl jam reikėtų atleisti? Mes išleidžiame dešimtis tūkstančių rupijų statydami namus vargšams, bet daryti labdarą yra viena. Jei kas nos su tavim žaidžia nedorai, tau reikia sugauti juos, nesvarbu, koks didelis tas asmuo yra. Tuo pat metu, nesvarbu, koks žmogus bebūtų, mes negalime negerbti jo. Negerai negerbti bet kurio žmogaus.
Aš paprašiau savo žmonių elgtis pagarbiai su juo ir prašyti grąžinti pinigus taip, tarsi jie buvo duoti jam su tokia pačia pagarba, bet jis atsisakė.
Galiausiai aš turėjau kalbėti su juo. Kalbėjau su juo paprastai. Jis jautėsi labai sutrikęs ir pažadėjo grąžinti pinigus.
Įsitikinti, kad kitas asmuo nepadaro klaidos arba yra priverstas sulysti, taip pat yra satvinė savybė. Ši savybė privalo būti mumyse visuose.
Radžastinis asmuo sėdės tyliai ir stebės kitą klystantį, ir vėliau pasakys: "Matai, jis suklydo."
Buvo šventasis, kuris barė kiekvieną asmenį, kuris ateidavo pas jį skųstis apie kitą asmenį. Jis sakydavo: "taigi tu laukei, kol jis suklys tam, kad ateitum ir skųstumei man jį?"
Aš tai vadinu Prižiūrėtojo protavimo būdu.
Mes laukiame, kol kas nors padarys klaidą; tada mes einame ir skundžiame viršininkui tam, kad būtume geroje viršininko knygoje. Bosas galvos gerai apie mus ir nubaus klystantį asmenį.
Todėl pasinaudoti kito klaida taip pat yra asuriška (demoniška) ir tamasinė savybė. Vesti ir apsaugoti žmogų, kad jis nepadarytų klaidos yra satvinė savybė.
Tavo marti padaro klaidą, ir tu eini ir skundiesi savo sūnui. Vietoje to prieš tavo marčiai padarant klaidą, pamokyk ją, kad ji nepadarytų klaidos - tokia yra satvinė anyta!
Net jei klaida padaryta, neversti jos jaustis kalta yra satvinė savybė. Daug žmonių mėgaujiesi versdami kitus jaustis kaltais. Taip labai dažnai nutinka ir tarp vyro ir žmonos. Tai aš girdėjau ir buvau liudininkas. "Tai tu padarei man! Aš esu teisus ir tu klysti!"
Atsiranda atstumas santykiuose, kai tu verti kitą jaustis kaltu.
Guru niekad to nedarys savo sekėjui.
"Tu esi neteisus; tu esi kvailas, aš esu teisingas. Mokykis iš manęs." Jis niekada to nesakys. Guru visada priima sekėją kaip dalį savęs ir veda pavyzdžiu.
"Ateik brangusis, tu esi dalis manęs. Stebėk mane, ir tu taip pat augsi ir tapsi kaip aš."
Nustatyti kitam idealą, kuriuo reikia sekti, ir nesukelti kaltės juose yra įgūdis, menas. Pakylėti asmenį sumaniai yra Guru darbas. Tada abu Guru ir sekėjas yra satvinės prigimties.
Jei sekėjas yra toks nejautrus, kad jis nesugeba priimti patarimų ir nevykdo aiškių nurodymų, tada kai kurie Guru iš užuojautos imasi pykčio. Bet net tada nėra garantijos, kad tai veiks.
Aš daug kartų mačiau, kai pašaukę ir parėkę galiausiai Guru pakeičia savo prigimtį, nesvarbu, ar sekėjas pasikeičia ar ne. Sekėjas vietoje to daro įtaką Guru, ir Guru išlieka įsitempęs visą laiką.
Yra posakis Telugu kalboje - Muzikos mokytojai sako mokiniams: "Aš praradau prestižą mokydamas tave. Tu nieko neišmokai, ir aš nieko neužmiršau."
Pagal taisykles mokytojas privalo užmiršti visas žinias po to, kai mokiniai jas išmoko. Kodėl? Nes ko asmuo neužmiršo, tampa priklausomybe kitame gyvenime.
Todėl geriausia jų išmokti, ir tada visas užmiršti.
Kada užmiršti? Kai tu jų išmokei kažką, tu įgyjai teisę užmiršti.
Žinios laikomos kaip muilas.
Nėra nieko geriau valančio už žinias. Bet jei tu laikaisi žinių, jos pavirs neišmanymu ir pasipūtimu. Todėl pasakyta išmokti ir užmiršti. Todėl, jei mūsų išmokta muzika išlieka įsispaudusi mūsų prote, tada ji tampa problema ateisiančiuose gyvenimuose. Tapti tuščiu ir kiauru yra išsivadavimas. Bet kada? Tik to to, kai sekėjas išmoko, tada! Priešingu atveju tos žinios bus prarastos. Įgyjus žinių, jos turi būti perteiktos kažkam. Tai yra taisyklė. Sekėjas įgyja pagarbą, kai jis yra siejamas su savo Guru. Žmonės bendrai sako, kad šis sekėjas yra tokio ir tokio Guru. Ir todėl mokytojas praranda pagarbą, kai mokiniai nesimoko.
Dabar šiame pasaulyje yra visokiausių rūšių žmonių, ir vyksta visokiausių dalykų. Todėl mes privalome nieko nelaikyti kaltais. Šiandienos svarbi žinia ta, kad mes privalome parodyti pavyzdį kitiems, ir neversti jų jaustis kaltais.
