Būdami jauni ko mes galiausiai norime iš savo gyvenimo? Laimė žinoma, kad yra sąraše, teisingai? Ko mūsų tėvai nori mums? Laimės, argi ne? Taigi, kai mes turime tą patį tikslą, kodėl galų gale mūsų santykiai su jais yra prasti? Kokia yra bendravimo plyšio, kuris susikuria, priežastis?
Tikslas yra tas pats, bet kelių yra daug. Yra skirtumas kaip mes ir mūsų tėvai mato daiktus, ir kartais mes jaučiame, kad jie nesupranta mūsų. Mes norime tyrinėti gyvenimą, tuo tarpu mūsų tėvai pataria mums pagal savo patirtį. Reikia išlaikyti švelnią pusiausvyrą, ir medituodami mes daugiau suvokiame ir įgyjame įgūdžių pasirinkdami tai, kas atkuria pusiausvyrą.
Atsitinka, kai mes galbūt bijome pasidalinti savo tikslais ir svajonėmis su savo tėvais, bijome, kaip jie gali sureaguoti, arba nesame užtikrinti, kad sugebėsime paaiškinti, ką mes norime daryti. Mes negalime išvengti skirtingų požiūrių. Bet kai mes medituojame, mes sugebame bendrauti ramiai ir įgudusiai. Kai mes esame ramūs, sumažėja polinkis reaguoti ir tikimybė, kad baigsime kovodami su jais. Mums taip pat išsivysto drąsa pastovėti už savo sprendimus.
Neseniai jaunas 19 metų berniukas pasakojo: "Aš visada norėjau būti dainininku, bet dvejojau pasidalinti tuo su tėvu, nes jis norėjo, kad tapčiau inžinieriumi. Vieną rytą pameditavęs, aš nuėjau pas jį, ir po penkių valandų trukusio pokalbio, jis galiausiai sutiko ir leido man būti muzikos grupėje, kurioje norėjau būti. Tai buvo įmanoma tik todėl, kad aš meditavau, ir sugebėjau ramiai paaiškinti jam, kad būdamas muzikos grupėje būsiu laimingas."
Tėvai turi nuostabų sugeėjimą suprasti mus vien iš mūsų išraiškų. Pasakoja Sakši Arora, dabar jau kūdikio motina: "Būdama paaugle, aš visada jausdavau, kad mano tėvai niekada nesuprasdavo manęs. Bet dabar, kai esu su savo kūdikiu, kuris vis dar neišmoko kalbėti, aš sugebu suprasti jį vien iš jo kūno judesių ir išraiškų. Tik dabar galiu suvokti, kad tėvai puikiai supranta savo vaikus, kai pati esu mama."
Mūsų tėvų meilė mums niekada negali išnykti. Jų meilė visada turi labai geras paskatas, bet galbūt ne pačia tinkamiausia išraiška. Pavyzdžiui, kai jie sako: "Sugrįžk namo anksti," jiems rūpi mūsų saugumas, bet mes jaučiame tai kaip laisvės suvaržymą. Meditacija lavina įgūdį pripažinti geras paskatas ir priimti išraišką su šypsena. Ji taip pat kuria pasitikėjimą mumyse, kad, ką jie sako, yra mūsų gerovei.
Jei mes matome gyvenimą iš platesnės perspektyvos, kiek mes laiko pažįstame savo tėvus? 40-50 metų? Ar tikrai verta būti nelaimingais su jais; jie yra du žmonės, kurie visada palaiko mus bet kokioje situacijoje. Šį trumpą gyvenimo laikotarpį, mes galime judėti link savo tikslų harmoningai, padedami trumpos meditacijos - rišančio siūlo -santykiuose su savo tėvais.
Meditacijos laikas = kokybiškas laikas
Praleidimas trupučio kokybiško laiko su savo tėvais tikrai pagerins mūsų santykius su jais. Suraskite laiką, kada jūs visi kartu medituojate kiekvieną dieną. Tai gali būti ryte, prieš visiems jums išeinant į darbą, arba vakare, kai sugrįžtate namo. Kartais, kai iškyla truputis grubumo santykiuose, jūsų kasdienė meditacijos praktika veiks kaip tepalas. Rinkdamiesi vietą meditacijai, įsitikinkite, kad tai yra tvarkinga patogi vieta, kurioje jūsų niekas neblaškytų. Tai leis jums gilaiu panirti į savo praktiką.
Jūs taip pat galite ateiti ir išmokti medituoti YES!+ kurse. Tai yra specialiai sukurtas pranajamos ir meditacijos komplektas, kuris padeda jaunimui meistriškai sutikti iššūkius. Toliau pateikiami keli programos dalyvių patyrimai.
- Abhishek Dawar, 24 metai:
“Yes+ kursas padėjo man sukurti geresnius ir neišskiriamus ryšius su savo tėvais. Šiandien mes esame kaip draugai, dalindamiesi savo laime ir problemomis. Meditacija padeda man būti ramia ir atsipalaidavusia, dėl ko aš galiu suprasti savo tėvus. Dabar, visi mes kasdien kartu medituojame, ir tai daro mūsų santykius dar labiau ypatingais.” - Khushboo Aggarwal, 30 metų
“Tėvystė yra viena iš didžiausių tarnysčių, tuo tarpu tėvai yra priimami kaip labiausiai savime suprantami iš visų santykių. Paaštrėjus suvokimui, kuris ateina iš meditacijos, aš suvokiau, kad mano tėvų trūkumai nebuvo tyčinės kliūtys, bet trūkumai, kurie būdavo galbūt kartais kontroliuojami, kartais nekontroliuojami. Dėl to geriau jaučiu juos ir esu dėkinga jiems, už tai, ką jie padarė ar galėjo padaryti.”
