Blogiausias argumentas yra karas.
Kiekvienas karas turi priežastį, ir ši jį pateisina. Įsitraukusieji į karą jį motyvuoja. Tačiau argumentai yra riboti. Jie pasikeičia, ir pa(si)teisinimas subyra. Visi kiekvieno karo motyvai kai kuriems ribotiems protams ribotą laiko tarpą atrodo pateisinami. Vadinasi, karas šioje planetoje tampa neišvengiamas.
Kariauja tik žmonės. Jokios kitos kūrinijos rūšys nesigriebia karo ar masinio naikinimo, nes neturi tam priežasčių. Gyvūnai pagauna savo grobį ir daugiau nieko neliečia, leidžia būti. O žmonija įsitraukia į karą nuo neatmenamų laikų, kadangi žmogus savo veiksmus grindžia argumentais. Jis randa, kuo motyvuoti ir pateisinti kiekvieną veiksmą. Tačiau argumentams pasikeitus, jo pasiteisinimų statinys subyra.
Žmogus turi peržengti proto ribas, tik tuomet jis pajėgs suvokti Dieviškumą ir nepradės kariauti. Tik žmonėms tapus sveiko proto ir aukštesnės sąmonės, tik jiems pakilus virš neapykantos, karai gali liautis.
