Dažnai manoma, kad šlovė ir beaistriškumas yra nesuderinami ir negali gyvuoti drauge. Šlovė ir prabanga be beaistriškumo yra bjauri pompastika ir puikavimasis. Tokia šlovė niekam neatneša pasitenkinimo. Ji paviršutiniška. Kita vertus, beaistriškumas, kuris baidosi šlovės, yra silpnas. Tikrasis beaistriškumas nekreipia dėmesio į šlovę.
Šlovė, kuri eina podraug su beaistriškumu yra tikra, nuolatinė ir nuoširdi. Kai žmogus vaikosi šlovės, jis paviršutiniškas. Kino žvaigždės, politikai ir religiniai lyderiai, bandantys išlaikyti savo statusą ir šlovę, neabejotinai tai praras. Jeigu vaikaisi šlovės, pelnai tik kančią. Kai esi beaistris, šlovė ateina pas tave.
Jei bijai šlovės, tai rodo, kad tavo beaistriškumas nėra tvirtas. Indijoje sadhus bėga nuo šlovės. Jie mano, kad neteks savo beaistriškumo, įsipainios į pasaulio voratinklį, papuls į balaganą. Beaistriškumas yra toks palaimingas, kad sadhus prisirišo prie jo. (Juokas)
Jie bijo prarasti beaistriškumą ir nuo jo neatsiejamą centruotumą bei palaimą. Tai yra silpnas beaistriškumas. Beaistriškumas yra Esaties būsena ir šlovė nutinka aplink ją. Tikrasis beaistriškumas negali būti prarastas ar nustelbtas šlovės. Tikrasis beaistriškumas yra šlovingas! Tikroji šlovė yra tikrasis beaistriškumas!
