Mobiliu telefonu tu siunti žinutę. Kaip ji keliauja ir pasiekia kitą mobilųjį telefoną? Taip toli ir lygiai tokie patys žodžiai atspausdinami ten. Nuo to laiko, kai paspaudi mygtuką čia siųsti, iki ji pasiekia ten, kaip ji keliauja? Erdve!
Erdvė, kuria visi tavo telefoniniai pokalbiai keliauja, visos žinutės keliauja buvo atpažinta prieš tūkstančius metų.
Erdvės prigimtis yra žinios ir garsas. Sanskrito kalba sakoma ‘Šabda gunaka mahakaaša’; šviesos prigimtis yra regėjimas, regėjimas susijęs su šviesa; garsas susijęs su erdve, skonis susijęs su vandeniu, ir lytėjimas susijęs su oru. Kai tau reikia patirti lytėjimą, turi būti oras. Vandenyje tu nejauti lytėjimo, ar pastebėjai tai? Jis kitoks. Vandenyje tu negali jausti, ar jis yra minkštas ar kietas. Lytėjimas susijęs su oro elementu, ir garsas susijęs su erdve. Erdvėje viskas yra. Ką tu begalvotum, jau tai yra erdvėje. Kartais nuvykus į tam tikrą vietą, tau kyla mintys, ir tu stebiesi: "o, kodėl man kyla tokios mintys", ar supranti, ką sakau?
Yra graži istorija. Darže buvo maža kalvelė, šiomis dienomis gerai žinomame mieste. Taigi, tai buvo gražus sodas su vaismedžiais ir gelėmis. Ir buvo sodininkas tame sode, ir jis pakildavo ant tos kalvos, ir jis kviesdavo visus ateiti. Iš ten jis galėjo matyti žmones, vaikštančius gatvėmis.
Tai buvo mieste, vadinamame Udžain, ir jis kviesdavo kiekvieną: "O ateikit, mes turime tiek daug vaisių, visi ateikite. Kodėl jums nepasimėgavus gražiomis gėlėmis ir vaisiais? Prašau ateikit ir pasiimkit. Aš tik noriu juos atiduoti, ateikit." Ir žmonės ateidavo, ir kai tik jis nusileisdavo nuo tos kalvos, jo protas pasikeisdavo, ir jis juos vaikydavo ir sakydavo: "Kaip drįstate pas mane ateiti, tai piktnaudžiavimas", ir jis juos nuvydavo.
Žmonės buvo šokiruoti, ir nueidavo. Sodininkas sugrįždavo ant kalvos ir vėl maldaudavo: "O prašau ateikit, prašau ateikit", ir jis atsiprašydavo už viską, kas bebūtų. Bet vėl ta pati istorija, jis juos nuvydavo nusileidęs nuo kalno.
Taigi žmonės mieste, kurie pažinojo jį, pavadino išprotėjusiu vaikinu. Jis nėra sveiko proto, nes iš jo elgesio neatrodė, kad jis buvo sveiko proto. Bet tada išmintingi žmonės tomis dienomis darydavo taip, kai tik kas nors yra nesveiko proto ar padaro ką nors neteisingai, jie susirinkdavo ir išsiaiškindavo, kokioje erdvėje jis yra.
Vienas išmintingas žmogus pasakė: "Nukaskime kalvą ir pažiūrėkime, kas yra žemiau." Todėl jis gavo įsakymą iš karaliaus nukasti tą kalvą. Kai jie nukasė kalvą, jie rado didelį sostą, auksinį sostą, kuris priklausė karaliui vardu Vikarmaditja. Jis buvo labai dosnus karalius. Net šiandien ta vieta Indijoje pavadinta jo vardu - Vikram Samvat.
Taigi šis Vikram Aditja buvo labai pamaldus, dosnus karalius labai gero būdo, ir jis valdė iš šio sosto 50 ar 60 metų, ir todėl virpesiai vis dar buvo jaučiami. Ir kai tik žmogus pakildavo į viršų, jis tapdavo toks pats dosnus. Jis patekdavo į dosnumo erdvę. Ir, kai jis nusileisdavo, jis tapdavo bjaurus. Taigi erdvė, kurioje esi, yra svarbi.
