Šri Šri: Kas yra geriau, dėkoti giliai ar paviršutiniškai?
Visi sutartinai: Giliai!
Šri Šri: Ne, paviršutiniškai. (Visi susipainuiojo.) Dėkoti kam nors reiškia atskyrimą. Dėkojimas reiškia, kad esama dviejų. Jeigu esi labai dėkingas, vadinasi, jautiesi labai atsiskyręs.
Giliai savyje nėra reikalo dėkoti, nes ten yra vienis. Tačiau gali dėkoti paviršutiniškai. Ačiū yra tarsi raibuliai vandens paviršiuje.
Sakydamas "ačiū", ką nors baigi. Tu baigi sandorį, savitarpio santykius, procesą. "Ačiū" yra tarsi "viso gero". Gali užbaigti visus sandorius paviršutiniame lygmenyje, tačiau giliai viduje yra tiktai vienis.
Dėkojimas visada egzistuoja tik esant ryšiui. Tu nedėkoji už nieką, o dėkoji už ką nors. tačiau šiuo atveju kas nors yra mažiau už nieką! Giliausiame lygmenyje dėkojimas neturi prasmės. Ar viena ranka dėkoja kitai? Eidamas gylyn pastebi, jog nėra "kito", kuriam reikėtų dėkoti.
Džon: Todėl mums reikėtų dėkoti paviršutiniškai ir jausti giliai?
Šri Šri: Jautimas taip pat yra paviršutiniškas. Jei tu galvoji, kad jautimas yra gelmė, tada tu nepasiekei gelmės. Jautimas yra gilesnis nei galvojimas. Bet jausmai kinta. Kas yra giliausia, nekinta.
Todėl dėkok paviršutiniškai, ne iš gelmės. Didelis dėkojimas rodo didelį atskirtumą!
Styv: Gal būt mums reikėtų sakyti: "Aš tau dėkoju nuo liežuvio galiuko"! (Juokas)
