Kai Buda nušvito per pilnaties dieną gegužį, jis išliko tylus. Visą savaitę jis nepasakė nei žodžio. Mitologija sako, kad visi angelai danguje išsigando ir pasakė: "Kartą per tūkstantmetį kas nors sužydi taip pilnai kaip Buda. Dabar jis tylus, nesako nei žodžio!" Pasakyta, kad visi angelai atėjo pas Budą ir paprašė jo pasakyti ką nors, prašome kalbėk ką nors.
Buda pasakė: "Tie, kurie žino, jie žino, net be mano pasakymo, ir tie, kurie nežino, jie nesužinos iš mano žodžių. Bet koks paaiškinimas apie šviesą aklam žmogui yra bevertis. Tas, kuris neragavo buvimo, gyvenimo dieviško maisto, nėra prasmės kalbėti jam apie tai. Todėl aš tyliu," pasakė jis. Kaip tu gali perteikti ką nors labai intymaus, ką nors labai asmeniško? Žodžiai to negali. Ir daug šventrasčių praeityje paskelbė: "Žodžiai baigiasi, kur prasideda tiesa." Įrodymas buvo labai geras.
Bet angelai atsakė: "Taip, mes sutinkame, ką tu sakai, yra tiesa. Bet, Buda, pagalvok apie tuos, kurie yra ant ribos. Yra keli, kurie yra tarp, kurie nėra nei pilnai nušvitę, nei visiški neišmanėliai. Juos keli žodžiai pastūmės. Dėl jų kalbėk ką nors, pasakyk ką nors. Ir kiekvienas tavo žodis sukurs tą tylą. Nes žodžių tikslas sukurti tylą. Jei žodžiai sukuria daugiau triukšmo, tada jie nepasiekė savo tikslo." Ir Budos žodžiai žinoma sukuria tylą, nes Buda yra tylos pasireiškimas.
Tyla yra gyvenimo šaltinis ir vaistas ligoms. Tu galbūt pastebėjai, kad žmonės, kai jie pyksta, jie išlieka tylūs. Arba jie šaukia labai, ir po šaukimo jie tampa tylūs. Arba kai tu esi liūdnas, sakai: "Palikit mane vieną." Tu išlieki ištįsusiu veidu ir tyli.
Tu gali lengvai sužinoti, ar kas nors yra sveiko proto ar ne. Jei jie yra labai tylūs, tada tu žinai, kad kas nors yra ne taip. Jei esi liūdnas, tu eini ir tampi tylus. Žmonės nuleidžia galvą ir išlieka tylūs. Ir jei tau gėda, tu tampi tylus. Ir jei esi išmintingas, tampi tylus. Ir kai susiduri su neišmanymu ir bereikalingais klausimais, tu tampi tylus. Ką tu gali padaryti?
Kai Jėzaus paprašė įrodyti: "Ar tu esi Dievo sūnus? jie išliko tylus. Tai buvo išmintingiausia. Kai tavęs reikalauja įrodyti kažką, kas yra anapus įrodymo, gynimosi priemonė yra tyla. Tu sakai kam nors, kad tau skauda koją, ir jie klausia tavęs: "Nagi, įrodyk man, kaip aš tikėsiu tavimi?" Kaip tu gali įrodyti savo skausmą?
Kai tu negali įrodyti kažko tokio grubaus kaip skausmas, kaip tu gali įrodyti kažką tokio intymaus kaip nušvitimas, kaip Dieviškumas? Išmintingas tampa tylus. Yra sena patarlė Sanksrito kalba: "Iškraipymas yra kalbos šaknys." Akimirką, kai pradedi kalbėti, tu jau iškraipei. Žodžiai negali sugauti buvimo, bet tyla gali.
Erdvė ir tyla yra sinonimai. Džiaugsmas, pasitenkinimas atneša tylą. Troškimas atneša triukšmą. Tyla yra vaistas, nes tyloje tu sugrįžti atgal į ištakas, ir tai sukuria džiaugsmą. Štai todėl, kai kas nors yra liūdnas, tampa tylus, ir jis atsikrato liūdesio, jis išeina. Jis turėtų išeiti džiaugdamasis arba bent ramus.
Buda buvo tylos pasireiškimas. Jo tyla kilo iš prisotinimo, ne iš trūkumo. Trūkumas sukuria skundus ir triukšmą, prisotinimas atneša tylą. Pažvelk į triukšmą savo prote. Apie ką jis? Daugiau pinigų, daugiau garbės, daugiau pripažinimo, pasitenkinimo, santykių - triukšmas yra dėl kažko. Tyla yra dėl nieko. Ar supranti, ką sakau? Tyla yra pagrindas; triukšmas yra paviršius, išorė. Triukšmas rodo trūkumą, poreikį, norą.
Budos gyvenimas nebuvo trūkumas, poreikis ar noras. Nuo pat pradžių jis gyveno labai prisotintą gyvenimą. Bet koks malonumas buvo paduotas jam prie kojų tą akimirką, kai jis užsinorėdavo. Gautama, Sidharta gyveno tokį gyvenimą, ir tu stebėtumeisi, kaip asmuo, turintis tiek malonumų ir prabangos gali kalbėti apie liūdesį! Žmogus turi patirti sielvartą, liūdesį, nelaimę pasaulyje tam, kad kalbėtų apie juos.
Bet Buda pasakė pirmą principą, pirmą tiesą, kurią jis atrado, ji buvo -- yra liūdesys. Kai jis buvo toks jautrus, toks prisotintas išoriniais jusliniais malonumais, nebuvo ko siekti, nes viskas jau buvo ten. Kaip tu ieškosi ko nors, kas jau yra čia? Visi malonumai jau buvo čia. Jis buvo tylus nuo pat pradžių, nes buvo prisotinimas. Jo tyla kilo iš prisotinimo.
Bet vieną dieną jis pasakė: "Aš norėčiau eiti ir pamatyti, koks yra pasaulis." Jame kilo toks tyrimas, žingeidumas. Ir kai jis pamatė sergantį, seną ir mirštantį ir mirusį, jam pakako šių trijų nutikimų arba įvykių, kad jis sužinotų, kad yra vargas.
Kai pamatė sergantį, Buda pasakė: "Pakanka, aš patyriau tai." Tokia gili tyla, vien tokia stipri tyla gali būti tokia jautri. Matyti kieno nors skausmą ir pilnai jį atspindėti ir jausti, patirti. Pakako tiesiog žvilgsnio į seną žmogų ir mirusį kūną. Buda pasakė: "Gyvenime nėra džiaugsmo." Jis pasakė: "Aš jau esu miręs. Nėra gyvenime prasmės. Nagi, sugrįžkime." Jis sugrįžo į rūmus.
Mes matome tiek daug mirštančių žmonių, mes matome tiek daug kančios, mes išliekame nejautrūs. Kodėl? Nes nėra tylos. Mes pagauti savo mažų geismų, troškimų ir pasibjaurėjimų. Protas užpildytas savo paties triukšmu. Jis nesugeba suvokti buvimo muzikos. Tyla yra šio buvimo muzika. Tyla yra šio buvimo paslaptis.
Budai užteko tik žvilgtelti į kančią, kad pradėtų tyrinėjimo kelionę. Koks gyvenimo tikslas? Kodėl mes gyvename? Kas yra visata? Visi šie klausimai, patys reikšmingiausi klausimai kilo toje tyloje, toje prisotinimo tyloje. Tada Buda ieškojo tiesos, visko apie save, palikdamas rūmus, savo žmoną ir sūnų. Kuo stipresnė tyla, tuo galingesni bus klausimai taip pat, kurie kyla iš tokios tylos. Niekas negalėjo jo sustabdyti. Todėl jis pabėgo. Jis žinojo, kad dienos metu jis nesugebėtų išeiti. Todėl jis tyliai pabėgo iš rūmų naktį, ir daug metų ieškojo.
Jis darė viską, ką žmonės sakė jam daryti, ėjo iš vienos vietos į kitą. Kažkas pasakė: "Pasninkauk." Ir jis pasninkavo. Jis išbandė daug kelių ir galiausiai atsisėdo, ir atrado keturias tiesas. Dukkha, pasaulyje yra kančia. Ir yra kančios priežastis. Tu negali būti nelaimingas be priežasties. Tu gali būti laimingas dėl kažko, be jokios priežasties, bet tu negali būti nelaimingas be priežasties.
Jei pastebėjai kūdikį, vaiką, jis verkia tik tada, kai jam reikia pieno, arba jis nori miegoti arba kažko. Bet kai poreikiais pasirūpinta, vaikas yra laimingas, džiaugsmingas. Kūdikis žiūrės į savo pirštą ir bus laimingas. Jis net nežiūri į savo pirštą; jis yra laimingas, paprasčiausiai džiaugiasi, nes džiaugsmui nereikia priežasties. Juokui nereikia pokšto; bet kančia turi priežastį. Kai tik tu esi nelaimingas, yra priežastis tai nelaimei.
Todėl Buda pasakė: "Pirma tiesa - yra kančia, pasaulis yra kančia." Kai ši tiesa tampa tvirta prote, mūsų patyrime, kad pasaulis yra kančia, tada vien tu saugebi pamatyti, kas yra anapus šio pasaulio, tą kažką, dvasią, kuri yra visas džiaugsmas.
Gyvenime yra tik dvi galimybės mokytis. Viena yra stebėti pasaulį aplink mus, ir žinoti iš kitų kentėjimo ir kitų tuščių pratimų, kad tai yra švaistymas, arba savo paties patirtimi pereiti per tai, ir atrasi, kad tai yra kančia. Nėra trečios galimybės. Kuo jautresnis esi, tau nereikia viso to pereiti pačiam. Tu gali žiūrėti į tuos, kurie eina per tai ir tapti išmintingu.
Jei tai yra neįmanoma, nesvarbu, tu pereik! Tu išeisi iš to užbaigtas, išmintingesnis. Tai užtikrinta! Gyvenimas yra nemirtingas. Tai tik pamokos išmokimas anksčiau ar vėliau. Yra kančia, tu negali to paneigti. Ir yra kančios priežastis, antra tiesa.
Tečia tiesa, sako jis: "Įmanoma pašalinti kančią." Jei kančia yra tavo prigimtis, tu negali pašalinti jos. Ir ketvirtą tiesą pasakė jis: "Yra būdas, kelias... Yra kelias išeiti iš kančios." Ir kelias, jis nurodė aštuoniariopą kelią, į kurį įėjo teisingos praktikos, tinkama meditacija, tinkama visaapimanti pusiausvyra, tinkama tyla. Tai ne gedėjimo tyla, Tai ne pykčio, neapykantos tyla, teisinga tylos rūšis, teisinga samadhi rūšis, teisingas matymas, teisingas visaapimančios pusiausvyros matymas.
Protas yra triukšmas, proto šaltinis yra tyla. Todėl Buda pasakė: "Neprotas." Tai nereiškė, kad Buda nekalbėjo. Kaip tu gali kalbėti, kaip tu gali bendrauti su žmonėmis, jei nėra proto? Kai Buda pasakė "Neprotas", jis neturėjo omeny tos minčių grandinės, kuri paprasčiausiai klajoja tavo prote visą laiką. Buda išliko tylus daugeliui klausimų.
Senovės rišiai sakė: "tapk be atsakymų." Kiekvienas klausimas tik pastūmėja klausimą truputį toliau. Kiekvienas atsakymas iškelia dar daugiau klausimų. Nėra pabaigos klausimams/atsakymams. Tai gali tęstis amžinai! Tu atsakai į vieną klausimą, jis iššauks kitus dešimt klausimų. Klausimas ir atsakymai yra pora, yra dvejetas. Jie neplanuoja šeimos!
Jis pasakė: "eik anapus klausimų, būk be atsakymų, nes tu esi, tavo būtis turi sprendimą visiems klausimams". Paversk kiekvieną klausimą nustebimu. O! Žinai, koks skirtumas yra tarp klausimo ir nustebimo? Klausimas sukuria žiaurumą, nustebimas sukuria tylą. Klausimas ieško atsakymo, nustebimas yra kitas klausimas, neieškantis atsakymo. Ar supranti, ką sakau? Tu stebiesi, a!, kas dėl to, aš stebiuosi, kaip gražu tai yra? Nustebimas stebuklu neieško atsakymo. Jis grąžina tave namo į tylą.
Ir tokių protingų, intelektualių genijų, kai jų paprašė pasiimti dubenį ir prašyti išmaldos, tik įsivaizduok, koks būtų likimas tų žmonių? Jie tapo užuojautos įsikūnijimais. Stebėk pojūčius, stebėk emocijas, ir stebėk savo tikrą prigimtį. Kokia yra tikroji prigimtis? Ji yra taika, jis yra užuojauta, ji yra meilė, ji yra draugiškumas ir ji yra džiaugsmas. Ir tyla pagimdo visa tai. Tyla praryja liūdesį, kaltę, kančią, ir pagimdo džiaugsmą, užuojautą ir meilę.
Ir tai yra tiksliai tas, kas buvo Budos gyvenimas. Jis paėmė... Jis atėjo paimti kančios, kaltės, baimės, pasipūtimo, neišmanymo ir grąžinti išmintį, stiprybę, grožį, žinias ir taiką. Ir tai prieinama tau dabar, čia, visur. Kiekvienas gali mėgautis ir pereiti hm? samsarą. Ar supranti, ką sakau? Šiandien tiek...
