Visi pasaulio šventieji raštai šlovina auką. Tačiau kas yra auka?
Tai atsisakymas ko nors tokio, ką vertini. Gali paaukoti tik tai, ką norėtum pasilikti sau, kas tau teikia malonumą ir džiaugsmą. Negali paaukoti to, ko nemėgsti ar nepripažįsti.
Auka visuomet yra susijusi su aukštesne priežastimi vardan didesnio gėrio. Ir tuo pat metu, jeigu tavo meilė didesniam gėriui yra tokia stipri, visa kita netenka vertės. Tokiu atveju auka tampa nereikšminga, nes tik meilė yra tavo stipriausia varomoji jėga. Kai yra tiek daug meilės, negali būti aukos, ir kai nėra meilės, nėra ir aukos.
Jeigu mama suplanavo pažiūrėti filmą, tačiau suvokia, kad jos vaikas serga, ji nesako, kad paaukojo filmą dėl vaiko. Ji paprasčiausiai nenorėjo eiti į kiną. Niekas kita taip neužburia motinos, kaip buvimas su savo kūdikiu.
Tu nieko neaukoji dėl to, ką myli. Auka parodo, kad tavo malonumas yra brangesnis už priežastį, dėl kurios aukojiesi. Kuomet meilė yra drungna, tada auka įgyja prasmę. Vis dėl to auka grynina žmogaus protą ir pristabdo savanaudiškas tendencijas. Taip pat ji gali sukelti išdidumą, pasipūtimą, savęs gailėjimąsi, o kartais net depresiją.
Gali paaukoti tik tai, ką vertini. Išmintingam žmogui nėra nieko brangesnio už tiesą, žmogiškąsias vertybes ir Dieviškumą, todėl jis niekuomet jų nepaaukos. Dievas yra didingiausia, ir jeigu kas nors brangina didingiausią, kaip jis galėtų paaukoti Dievą? Tai yra aukos paradoksas.
