Asketizmas dažnai klaidingai suprantamas kaip skurdas ar atsisakymas. Tai nei viena , nei kita. Asketizmas atsiranda iš brandos. Jis yra visuomenės sveikatos požymis.
Asketiški žmonės dažnai piktinasi dėl prabangos. Tai apgailėtina būsena. Šitoks asketizmas kyla ne iš brandos, o iš prievartos. Tikrasis asketizmas toleruoja prabangą ir niekada nesipiktina. Iš tiesų, subrendęs žmogus jaus gailestį tam, kuris nėra labai paprastas.
Asketizmas neprieštarauja šventimui, tačiau tuštybė pati viena negali būti švenčiama. Šventimą prabudina dvasia. Tik turtingas dvasia gali asketiškai gyventi. Jei žmogus turtingas materialiai, tačiau skurdžios dvasios, jis nei švenčia, nei vystosi. Tuštybė yra dvasios skurdas, o asketizmas išlaisvina nuo išdidžios tuštybės. Tačiau didžiavimasis paprastumu taip pat yra tuštybė!
Asketizmas kyla iš gausos ir dovanoja gausą. Jei jauti stygių kurioje nors gyvenimo srityje, nedelsdamas pradėk asketiškai gyventi. Asketizmas ne tik išlaisvina, bet ir ugdo atjautą bei moko dalintis.
