Džarkando regionas anksčiau buvo Biharo valstijos dalis. Jis tapo nepriklausoma valstija 2000 m. lapkričio 15 d. Džarkandas ribojasi su Biharo valstija šiaurėje, Uttar Pradešu ir Chatisgaru vakaruose, Orisa pietuose ir Vakarų Bengalu rytuose. Jo plotas yra 74 677 kv. km.
Džarkandas žymus savo mineraliniais turtais ir miško produkcija.
Žmonės Džarkande pasižymi gyva kultūra, atsispindinčia kalbų įvairove, šventėmis ir liaudies muzika, šokiais ir kitomis scenos menų tradicijomis.
Naksaliečių chaosas
Džarkandas taip pat buvo Maoistų sukilimo centras, kuriam vadovavo partizanų grupė, vadinama Naksalitis. Nuo jų sukilimo 1967 m.,Indijos Armija ir jos sukarintos grupės nužudė 6000 žmonių sukilimo ir kovos su maištininkais operacijų metu. Džarkando valstija taip pat yra "Naksal zonos" dalis, kurią sudaro 92 000 kv. km. Šioje teritorijoje slepiasi didžiausia grupių koncentracija, kurioje gali būti 20 000 kovotojų. Sunku įsivaizduoti, kaip Džarkandas ir kiti naksaliečius dominintys regionai yra ta pati Indijos dalis, kuri tapo nepriklausoma nežiaurumo ir taikos, ir Satjagraha principų dėka. Naksaliečiai daugiausiai veikia kaimo ir genčių vietovėse.
Kaip anksčiau minėta, valstijoje gausu gamtinių išteklių, nors jos žmonės gyvena didžiausiame skurde. Nuskurdinta valstija teikia daug naujokų komunistų sukilėliams, kurie ginasi, kad kovoja vargšų bežemių pusėje, kurie mato mažai naudos iš išteklių gavybos. Žemės įstatymas nustato, kad federalinė vyriausybė turi požeminių išteklių valstijoje monopolį, ir todėl genčių gyventojai negali reikalauti nieko iš išgaunamų jos žemės turtų. Iš keršto sukilėliai pradėjo akciją nusitaikydami į infrastruktūrą, su kuria išgaunami ištekliai, gyvybiškai svarbūs Indijos energijos poreikiams, tokie kaip anglis. Naksaliečių ideologija teigia, kad jie yra prieš sistemą, ir todėl taikosi į politikus, policiją ir miško rangovus ir kaimo stambius žemvaldžius. Bet jie taip pat renka duoklę iš kaimų. Todėl stebėtina, ar judėjimas neprarado savo vizijos ir naksaliečiai nestato į pavojų savo pradinių principų.
Gyvenimo meno iniciatyva per savo YLTP
Nei sukilėliai, nei vyriausybė per visus tuos metus nesugebėjo išspręsti žmonių žemės problemų. Savanorių grupės, tokios kaip Gyvenimo menas ir kitos panašiai galvojančios organizacijos, susijungė, kad nuramintų naksaliečių teisingumo metodus ir atneštų šiokią tokią taiką į regioną. Stovyklos moko juos jogos ir meditacijos technikų. Daugiau nei 100 naksaliečių, 30 kurių buvo užkietėję sukilėliai, ir 20 000 kaimiečių dalyvavo Gyvenimo meno kursuose. Kai kurie jaunuoliai, kurie baigė Gyvenimo meno kursą, dabar ėmėsi Jaunimo lyderių ruošimo programos ir dirba nutolusiose Džarkando dalyse.
Jie bandė:
- Palaikyti nuolatinį dialogą su naksaliečiais
- Sustiprinti nežiaurias problemų sprendimo priemones
- Sukurti būdus padėti sukilėliams iš naujo integruotis į visuomenę
- Patarti žmonėms, kaip tavrkytis su žiaurumo traumomis ir terorizmu, kurį sukėlė naksaliečiai
- Vykdyti traumų palengvinimo programas paveiktose teritorijose, įskaitant nutolusius kaimus
2009 m. vasarį Šri Šri Ravi Šankaras aplankė Džarkando regionus, kur daug naksaliečių. Jis pasakė: "Maoistai yra geros širdies. Jie kovoja prieš korupciją ir nelygybę. Yra poreikis juos integruoti į visuomenę. Šaliai reikia jų tarnystės." Jis pridūrė: "Jei šie įsipareigoję jaunuoliai eis į politiką, jie gali panaudoti savo energiją, kad pasikeistų visuomenė."
Dėl šio gurudžio kreipimosi "vengti kulkų ir imtis balsavimo" du buvę maoistų lyderiai, Ranjan Keshwar Yadav ir Shree Kameshwar Bhaita dalyvavo 2009 m. Lok Saba rinkimuose Džarkande.